Publikuojame Mildos istoriją apie tai, kaip viena lentpjūvė, ir vienas žmogus iš ten, tapo didžiausiu kelionės įspūdži. Ačiū už istoriją!
Keliavo pajūriu
„Tai istorija, kurioje jokia lentpjūvė neturėjo atsirasti. Tai turėjo būti nuostabus pasivaikščiojimas prie jūros, puikus gaivus vėjas, oras ir visokie malonūs vasaros dalykai. Su Dariumi norėjome pajusti tikrą vasarą ir dėl to leidomės į smagią kelionę. Buvo pačios gražiausios vasaros dienos, mes ėjome pėsčiomis iš Lietuvos pajūrio į Latvijos pajūrį. Nešėme gana sunkiai, bet toks buvo mūsų pasirinkimas. Daugiausiai svėrė vanduo, kurio, kaip vėliau sužinojome, turėjome gerokai per daug. Taigi, taip bekeliaujant kilo mintis paeiti ir ne pačiu pajūriu, bet keliu. Pamanėme, kad gal kas ir paveš. Deja, niekas nepavežė, tad 5 kilometrus tiesiog paėjome šiaip, o paskui vėl nusukome jau Latvijoje keliuku link jūros. Tas ėjimas atrodė be galo ilgas, kai eini pėsčiomis Vilniuje, niekada nebūna taip sunku. Paprastai tiesiog eini ir tiek. Greitai keičiasi Vilniaus vaizdai, parduotuvės, lentpjūvės. O čia – gamta, medžiai, laukai, karštis. Taigi, išsukome vėl į keliuką prie jūros, ir ten mūsų laukė netikėtumas“, – pasakoja laiške mūsų skaitytoja Milda.
Netikėtas susidūrimas
„Ėjome laukais, jais vingiavo mūsų takelis, tolumoje matėsi miškas. Visiškai nuošali vieta. Kai kur bolavo dideli ūkiniai pastatai. Pamatėme, kaip iš toliau esančio vieno pastato išėjo žmogus ir ėmė link mūsų artėti. Ten stovėjo lentpjūvė, ir iš jos kažkas artinosi. Vyras vilkėjo raudonus marškinius, buvo labai didelis. Jis atžirgliojo laukais prie mūsų, išlindo į keliuką, pastojo kelią. Jis kalbėjo lietuviškai, nors tai buvo jau Latvijos teritorija. Jis pasakė, kad dirba lentpjūvėje, todėl yra labai stiprus, jis paneš mūsų krepšius. Jis kasdien lentpjūvėje tampo rąstus, kilnoja lentas, medieną, tad jam nesunku panešti mūsų krepšius. Tačiau jis ėmė ne vandenį iš mūsų, o traukė iš rankų mūsų kuprines. Darėsi baisu, nes galiausiai mums jau teko pamažu stumdytis, vyras buvo piktokas, turėjo kažkokį bepročio žvilgsnį. Turbūt kaip tik tokie ir būna serijiniais žudikais, kažkur nuošaliose vietose… Ir kai jau apsistumdymas ėmė kažkaip neprognozuojamai peraugti iš draugišką į stipresnį, staiga iš už medžių pasirodė trobelė, kurią priėjome. Iš ten šūktelėjo moteris ir ji šauk savo sūnų. Tai buvo jos sūnus, tas vyras. Jis tuojau pat metė krepšius ir nubėgo pas motiną“, – prisimena Milda.