Tik palik penkioms minutėms mašiną keistame rajone – jau bus išdaužti automobilių stiklai. Yra toks posakis, kad„visoms mašinoms išdaužia stiklus“. Anksčiau nesuprasdavau, sakydavau, na kaip gali išdaužti visiškai visoms. Juk turi būti ir tokios, kurioms niekas nieko neišdaužia. Bet štai – paaiškėjo, kad visgi yra tokios, kurioms galiausiai išdaužia, ir visos vienodai baigia. Arba baigia, arba dar gerokai prieš baigiant jau nutinka tokių dalykų, kad automobiliai lieka be stiklų.
Palikau mašiną
Aš tik norėjau nueiti į parduotuvę. Tai buvo gana atoki vietovė tikrai ne prestižinį vardą Vilniuje turinčioje vietoje. Tačiau labai norėjosi, kad pagaliau galėčiau viską susitvarkyti ir važiuoti namo. Jeigu būčiau dar turėjusi stoti kažkur pakeliui namo didelėje parduotuvėje, būtų tekę užtrukti dar ilgiau. Taigi, tiesiog nusprendžiau, kad paimsiu ir nusipirksiu viską čia, atokioje vietoje. Išbėgau penkioms minutėms, prisiekiu – na gal šešioms. Grįžtu – automobiliųstiklai išdaužti, grotuvo nebėra. Aplink – vien daugiabučiai, bet nė gyvos dvasios. Pasidairau, pamatau, kad filmavimo kamerų nėra. Dar ant galinės sodynės buvo ir rankinė su mano kompiuteriu bei užrašais, žinoma, juos taip pat paėmė.
Tolimesnė eiga
Toliau, aišku, teko vykti į komisariatą. Viską surašiau, kas buvo, kas nutiko, kiek praradau. Patys automobilių stiklai, tarkime, turi savo aiškią kainą. Tačiau kaip įkainoti informaciją kompiuteryje, kuri yra pavagiama? Kaip pasakyti, kiek kainuoja tavo viso gyvenimo nuotraukos, tavo pradėti rašyti darbai, tavo parsisiųstos programos, galų gale – tavo įprotis puikiai naudotis būtent tokia klaviatūra? O dar visai neseniai buvau keitusi vaizdo plokštę… Mokėjau 200 eurų. Taigi, surašiau kažkokias man pačiai juokingas kainas, pareigūnai užregistravo pareiškimą. Negaliu įsivaizduoti, ko jie imsis – atrodė, kad tikrai nesiims nieko.
Malonus dalykas buvo tas, kad už dviejų dienų netoliese esančiame vaikų darželyje buvo rasti išmėtyti mano dokumentai. Taigi, tas, kas pagrobė mano dokumentus tas juos dabar bent jau išmėtė, parodydamas, kad jam jų visai nereikia. O piniginėje grynų nebuvo, taigi, sakyčiau, tikrai neverta vogti. Taip pat ir kreditinės kortelės neturėjau. Ar verta rizikuoti, daužyti automobilio stiklai? Kadangi pavyko pagriebti ir grotuvą, ir mano kompiuterį, tai sakyčiau, jog finansiškai šita afera neabejotinai turėjo atsipirkti. Tačiau man tai buvo didesnis nuostolis, negu tie nusikaltėliai galėtų pagalvoti. Man tai ir moralinis nuostolis, ir labai daug prarasto laiko, viską remontuojant.