Daugelis mamų, ypač super mamų, ir jų auklėjime išaugusių moksleivių pasakytų, jog mokyklos egzaminai ir apskritai krūviai mokykloje yra gerokai per dideli jautrioms mokinių sieloms. Šioje vietoje kalbėjimo įskaita, kai pasiruošimo reikalauja keisčiausios ir absurdiškiausios kalbėjimo potemės 2017 – tik dar viena vinis į vaiko ramybės ir komforto karstą. Švietimo sistema negailestinga – reikalauja mokytis be galo daug, egzaminų laukimas sugadina mokinių nervus, o po to jų juk vis tiek nereikės – kur kas labiau apsimoka važiuoti dirbti į užsienį. Juk čia net nekvalifikuotas darbas apmokamas geriau už sunkiausiai pasiekiamų diplomų atneštus rezultatus Lietuvoje. Tad kam vargti.
Šioje vietoje pabandykime didesnį dėmesį skirti kalbėjimo įskaitai. Nors jos vertinimas ir nefigūruoja kaip stojamasis balas, vis tik įskaita yra privaloma. Sugalvojamos keisčiausios potemės, kurioms moksleiviai turi ruoštis. Kam tai reikalinga? Ar tai tikrai padeda ko nors išmokti? Ar pasiruošimas argumentuoti išeivijos lietuvių poeto dvasinės būsenos įtaką skirtingiems jų kūrybos periodams duoda kokios nors naudos? Tad ką daryti, kad dėl tokių bereikšmių dalykų vaikas neeikvotų savo nervinių ląstelių? Išeičių visada yra.